Ch.Bukowskio „Paštas“: istorija be burbulinio įpakavimo [15min]

Kaip čia atsitiko, kad vienu iš labiausiai aptarinėjamų XX amžiaus rašytojų tapo neišsiblaivantis, išsilavinimu nepasižymintis, ilgą laiką paštininku dirbęs ir savo beviltiškumą naktimis aprašinėjęs autorius? Žinoma, kalbu apie Bukowskį, kurio spjūviai į literatūros etiketo standartus iki šiol tebesiutina kritikus.

Ką jaučia skaitytojai, puslapis po puslapio sekdami, kaip Bukowskio autobiografinis antiherojus Henris Činaskis gadinasi kepenis, tyrinėja savo (meta)fizinį neatsparumą moterims, tada išsivemia ir, kažkaip nenumirdamas, išsikapanoja atgal į beprasmį paštininko darbą? Arba pastato žirgų lenktynėse ir už išloštus pinigus grįžta namo gerti toliau.

Prieš pusšimtį metų pasirodžius pirmajam Bukowskio romanui „Paštas“, jo sėkmę buvo galima nurašyti maištui. Naivokam hipiškam maištui prieš kapitalizmą, prieš fasadiškas gyvenimo normas, prieš darbo ir laisvalaikio rutiną, prieš patį literatūros literatūriškumą. Grubi, neperdirbta Bukowskio proza ir poezija tuomet galėjo pasirodyti kaip savalaikė atsvara visam žmonių pasaulio „normalumui“. O gyvi jo kūrybos skaitymai gerbėjus užkrėsdavo nevaržomu laisvės ir savidegradacijos polėkiu.

Buvo tokie laikai, sakytum, ir nuo jų daug kas pasikeitė. Tačiau Bukowskio populiarumas kažkodėl nemažėja. Priešingai – po jo mirties knygų pardavimai šovė aukštyn, o suprastos ir nesuprastos jo citatos toliau margina socialinius tinklus ir barų tualetus. Nors Lietuvoje diskusijų apie šį antiliteratūros klasiką nedaug, pakartotiniai knygų leidimai byloja, kad savo skaitytoją Bukowskio kūryba čia taip pat atranda. Ką ji tokio turi?

Visą apžvalgą skaitykite 15min portale.