Juoksitės iki skausmo, nors tai yra rimta: įspūdžiai po Kastyčio Sarnicko „Turnė“ [15min]

Nuobodi, susireikšminusi, depresyvi, per daug nišinė, atsiliekanti nuo pasaulio, moralizuojanti, įdomi tik pati sau. Galima prigalvoti daug madingų epitetų, siekiant pateisinti savo tingėjimą skaityti lietuvių autorių kūrybą. Bet tada į rankas papuola Kastyčio Sarnicko „Turnė”, ir klausi savęs: kodėl tai įvyko tik dabar, praėjus 5 metams po romano pasirodymo?

Kodėl šitos istorijos dar nėra perskaitę visi artimiausi tavo draugai? Ar ši knyga negalėtų tapti atspirties tašku ne tik tau, bet ir kitiems apsileidėliams, kurie ilgisi kažkada pamesto skaitymo malonumo? Ir ką naujo išmėginti po „Turnė“, kad tas geras jausmas, trukęs porą vakarų, toliau tęstųsi?

Stilingą ir kompaktišką knygelę su viršelyje įsirėžusia pankiška kaukole atsiverčiau gavęs asmeninę rekomendaciją. Jaučiuosi dėkingas, nes pats turbūt nebūčiau sugalvojęs skaityti romano „apie pankus”. Ar juolab apie išgalvotas gastroles Britų salose, kurių metu neišsiblaivantys rokeriai nevykusiai mėgina susigrąžinti seniai prabėgusią paauglystę. Smaukomės prieš koncertą, po koncerto ir amžinai geriam, išsprūsta frazė romane. Tai patys ir skaitykit apie savo išsidirbinėjimus! Būtų labai gaila, jei paaiškėtų, kad būtent dėl tokių išankstinių nusistatymų dalis skaitytojų romanui iki šiol nesuteikė šanso.

Roberto Daškevičiaus nuotr. / Kastytis Sarnickas

Visą knygos apžvalgą skaitykite 15min.