Manto Adomėno „Moneta & labirintas“: apie ką svajoja šnipai (ir politikai)? [15min]

Metas atlikti rizikingą veiksmą: pasidalinti įspūdžiais apie garsiausią pastarojo meto lietuvišką dilogiją – Manto Adomėno „Moneta & labirintas“.

Kai politiko profesijos atstovas parašo galybės puslapių (trijų nulių zonoje) istoriją, liaudies išmintis kuždėtų bėgti nuo jos kuo toliau. Nes... apie ką politikams rašyti, jei ne apie save – kažką mikrofoniško ir negailint popieriaus? Bet „gyvenime, kaip ir gerame mene, žmonės nepaliauja stebinti, laužydami stereotipus, į kuriuos mes juos patogiai supakuojame“, primena romano herojus Tomas. Galbūt šiuose žodžiuose užkoduota ir paties autoriaus žinutė skaitytojams?

Priežastys, dėl kurių nesigailiu įveikęs tiek pirmąją, tiek ir antrąją M. Adomėno pasakojimo dalį, skiriasi nuo tų, kurias mini dauguma skaitytojų. Nesu detektyvų ar šnipų romanų fanatikas. O Rusijos kaip metafizinio blogio su į Lietuvą nukreiptu „velnio pirštu“ tyrimai taip pat neskamba kaip smagiausias ir atpalaiduojantis laisvalaikio užsiėmimas. Visgi Manto „ne iš akmenų, o iš žodžių“ sukonstruotas labirintas nenuvylė. Nes čia galima rasti užuominų, asmeniškai labiau intriguojančių tiek už knygos giliąją geopolitiką, tiek ir už įtemptas „Inception“ pobūdžio scenas, kurių abiejose romano dalyse taip pat netrūksta.

Visą apžvalgą skaitykite 15min portale.