Politinis realizmas tarptautiniuose santykiuose: samprata ir nesusipratimai po šaltojo karo [Politologija, 2012]

SANTRAUKA

Straipsnyje analizuojama politinio realizmo samprata tarptautinių santykių disciplinoje. Remiantis žymiausių klasikinės tradicijos mąstytojų darbais, išgryninami pastovieji realizmo principai. Jų atžvilgiu atliekamas kritinis realizmo teorijų kaitos po Šaltojo karo tyrimas. Parodoma, kad vyksta tendencinga ir kryptinga teorinė transformacija: naujos realistinėmis vadina­mos teorijos vis labiau prieštarauja ilgaamžiam realistiniam požiūriui į tarp­tautinę politiką. Pasitelkus skirtingų „realistinių“ JAV užsienio politikos po Šaltojo karo aiškinimų pavyzdžius, atskleidžiamos kontroversiškos teorinės ir praktinės realizmo sampratos pokyčių implikacijos.

„Savanoriškų imperijos ribų neišprotausime“

ALCIBIADES, 6.18

ĮVADAS

Politinis realizmas – reikšmingiausia tarptautinės politikos teoriza­vimo tradicija. Bet nepaisant nuolatinės teorijų plėtros ir tokių re­alistinių sąvokių kaip „galia“, „nacionalinis interesas“, „anarchija“ populiarumo, vis sunkiau apibrėžti, kaip turi atrodyti realistinis po­litikos aiškinimas. Teiginys, kad „net negalėdami jo apibrėžti, rea­lizmą atpažįstame, kai pamatome“, nėra paguoda, nes realistinėmis vadinamų teorijų prielaidos po Šaltojo karo kryptingai tolsta nuo teo­rinės tradicijos esmės. Siekis įrodyti, kad ši tendencija turi vidinę lo­giką ir sukelia rimtų teorinių bei praktinių padarinių, yra pagrindinė straipsnio paskata.

Antroje Šaltojo karo pusėje tarptautinių santykių disciplinoje re­alizmo vardu įsigalėjo eksperimentinė Waltzo teorija (neorealizmas), o tuometiniai jos kritikų raginimai grįžti prie klasikinių realizmo reikšmių buvo labai aptakūs ir veikiau tik retoriniai (Ashley, 1981; Berki, 1981; Ruggie, 1986; Spegele, 1987; Walker, 1987). Gyvesnis susidomėjimas teorinės tradicijos samprata kilo tuomet, kai realizmą, o iš tikrųjų – nesuprastą Waltzo teoriją neva falsifikavo ganėtinai tai­ki Šaltojo karo pabaiga. Įsiplieskė diskusija apie realizmo „pabaigą“ (Zakaria, 1993), „mirtį“ (Kapstein, 1995), „bankrotą“ (Taliaferro, 2000), „requiem“ (Badie, 2001), o jos dalyviai tęsė tyrimus kelio­mis skirtingomis kryptimis. Nors konservatyvieji realistai įrodinėjo neblėstantį neorealizmo prielaidų universalumą (Waltz, 1990, 1993; Mearsheimer puolamasis realizmas 1990 a, b, 1991, 1995, 2001), dauguma teorinės mokyklos atstovų į (neo)realizmą siūlė integruo­ti klasikinės teorinės tradicijos įžvalgas (gynybinis realizmas, pvz., Snyder, 1991; Van Evera, 1992, 1999; Glaser, 2010; neoklasikinis realizmas, pvz., Wohlforth, 1998; Lobell, Ripsman, Taliaferro, 2009 ir t. t.). Tai lėmė realizmo sampratos kaitą ir spartėjančią teorijų di­fuziją, į kurią netruko reaguoti kritikai. Vieni jų kvestionavo esmines realizmo sąvokas (anarchijos logiką – Wendt, 1992, 1998; galią – Guzzini, 1998, 2004; galios pusiausvyrą – Little, 2007 ir t. t.), kiti – teorijos empirinį validumą (Vasquez, 1997, 1998), dar kiti užsi­minė ir apie realizmo autentiškumo bei „tapatumo“ problemą. Bet pastaruoju atveju diskusija pateko į spąstus, nes kritikai puolė į pavo­jingus kraštutinumus. Vieni jų „teisingą“ realizmo reikšmę sulygina su vadovėline neorealizmo samprata (pvz., pagal Keohane) ir tada apkaltina naujas realizmo teorijas šios sampratos išdavyste (Legro, Moravcsik, 1999; Feaver et al., 2000). O kiti apskritai tvirtina, kad jokios pastovios, bendrais tarptautinės politikos supratimo principais paremtos realizmo tradicijos niekada ir nebuvo (Beer, Hariman, sud., 1996), todėl visus istoriškai reikšmingus realizmo mąstytojus ir patį realizmą galima interpretuoti pagal įgeidžius. Šiuo būdu skaitytojo nuostaba de facto tampa esminis realizmo sampratos rekonstrukcijų kriterijus (pvz., Murray, 1997; Gorener, 2002; Campbell, 2003; Le­bow, 2003; Gismondi, 2004; Williams, 2005; Molloy, 2006), o kie­kvienas „kokio nors“ realizmo vardu prabylantis teoretikas savaime tampa aktyviu realizmo teorinės reikšmės konstruotojų bendrininku. Trumpai įvardyta realizmo studijų po Šaltojo karo plėtra lemia didėjančią teorinę sumaištį. Kita vertus, iki šiol niekas į ją nepažvel­gė kaip į tvarkingą, tendencingą visumą, išduodančią teorinės dis­ciplinos simptomus ir ryšį su politikos praktika. Tą spragą ketinama užpildyti šiuo darbu.

Straipsnyje atliekama realizmo sampratos kaitos analizė, atsklei­džiant pamatinių tradicijos principų ir kintančių „realistinio“ teorizavimo bruožų santykį po Šaltojo karo. Iš pradžių aptariami bendri trijų žymiausių istorinių politinio realizmo autorių – Tukidido, Makiave­lio ir Hobbeso – deskriptyviniai ir preskriptyviniai minties elementai. Pagal juos išgryninami trys pastovieji realistinio požiūrio į politiką principai: apie probleminįobjektą, politinių veikėjųelgesį, politi­nes pasekmes.

Atsižvelgiant į juos nagrinėjamos garsiausių XX a. realizmo klasikų – H. J. Morgenthau ir E. H. Carro – teorijos, atsklei­džiant įstabų realizmo tęstinumą „totalinio“ karo ir branduolinių gin­klų amžiuje. Antroje dalyje tiriama pastarųjų dešimtmečių realizmo teorijų kaita. Paaiškinamas jos logiką lėmęs „Waltzo paradoksas“. Nagrinėjamos jo pasekmės – po Šaltojo karo naujai pasirodžiusios „realistinės“ teorijos, įkūnijančios tris savybiškai skirtingas realizmo kaitos stadijas arba teorines reakcijas (žr. priedą).

i) Konservatyvioji reakcija yra paremta realizmo tradicijai svetima prielaida, esą valsty­bės tarptautinėje arenoje gali vykdyti racionalią – pergalingą – poli­tiką.

ii) Vidurio kelio „realistai“ kovą dėl galios supranta kaip lemtą nepalankių aplinkybių: jie perima liberalų darbotvarkę, ieškodami tarptautinę harmoniją iškreipiančių elementų, kuriuos neutralizavus, galima užtikrinti visuotinai priimtinas politines pasekmes.

iii) Radi­kalioji reakcija žymi konstruktyvistinį realizmo tradicijos perkūrimą į išimtinai preskriptyvinį diskursą ir moralines liberalios politinės tvarkos gaires.

Trilypė teorinė kaita žymi didėjančią priešpriešą ilgaamžei realiz­mo tradicijai. Šių tendencijų pasekmės atveriamos aptariant pavyzdi­nius „realistinius“ JAV užsienio politikos po Šaltojo karo aiškinimus. Pasirodo, nė viena šiandieninė „realistinė“ teorija nepajėgi atskleisti iki šiol veikiančių politikos varomųjų jėgų. Straipsnis baigiamas tra­dicines tiesas apie politinio realizmo, mokslinės disciplinos ir poli­tikos praktikos santykį neigiančiomis išvadomis bei rekomendacijo­mis tolesnėms politikos studijoms.

1. Realizmo tradicijos principai

Realizmo, kaip tarptautinių santykių teorijos, gimimą įprasta sieti su pirmojo didžiojo ginčo disciplinoje idėja. Pasak jos, tai reakcija į vilsoniškojo idealizmo, liberalizmo ir legalizmo postulatus apie pa­saulinę taiką po Pirmojo pasaulinio karo. B. Schmidto aiškinimu, ši mintis iškreipia disciplinos idėjinę raidą, tačiau jis ir pats tinkamai neįvertina realistinės mąstymo tradicijos tęstinumo iki disciplinos atsiradimo. Realistai klasikai E. H. Carr ir H. J. Morgenthau, užuot iškloję naujos mokslinės paradigmos pamatus, tik pateikė kelrodį į ilgaamžę mąstymo apie politiką tradiciją, mėgindami ją atgaivinti ir aktualizuoti pasikeitusiame XX a. tarptautinės politikos kontekste. Taigi pastovių realizmo tradicijos principų tikslinga ieškoti realizmo pirmtakų ir jų XX a. sekėjų dialoge.

1.1. Politinis realizmas iki XX amžiaus

Šiame straipsnyje politinio realizmo tradicija iki XX a. siejama su trijų mąstytojų – Tukidido, Makiavelio ir Hobbeso – politinės minties panašumais. Šį pasirinkimą lėmė konsensuso ir reprezentatyvumo (istorinio laikotarpio ir minties turinio prasme)kriterijai bei noras glaustai atskleisti sunkiai apibrėžiamų dalykų esmę. Realizmo bran­duolio ieškoma dvejopai: i) tiriant klasikų deskripcijas dėl tarptau­tinės politikos, kokia ji yra; ii) tiriant preskripcijas ir normatyvines nuostatas dėl tarptautinės politikos, kokia ji turėtų būti.

1.1.1. Deskripcija

Pirmasis Tukidido, Makiavelio ir Hobbeso raštų giminystės požy­mis – probleminis objektas: teoretikai gvildeno politiką kaip ne­išvengiamą viešpatavimo / paklusimo dilemą ir kovą dėl valdžios. Realizmo tradicijos manifestas yra „Peloponeso karo istorija“. F. Nietzsche Tukidido veikalą vadino vaistu nuo bailaus platoniško idealizmo, kaip drąsų pasakojimą apie tai, kas yra, o ne kas turi – bet negali – būti (štai kada prasidėjo „pirmasis ginčas“). Atėnų strate­go mintis artimesnė Aristoteliui, tačiau tarp jų būta esminio skirtumo: neneigdamas to, kas dabar vadinama aristoteliškąja politikos sam­prata, Tukididas analizavo kitą politiškumo pusę, kurios kanoninis liudijimas – atėniečių išpažintis Melo dialoge: „<...> stiprieji viešpatauja tiek, kiek gali, silpnieji paklūsta tiek, kiek privalo“ (5 kn., 89 pstr.). Klasicistė J. de Romilly tai vadina „filosofiniu stipresniojo įstatymu“ – pamatiniu universaliu „Peloponeso karo istorijoje“ me­namu politinių santykių dėsniu. Jis esąs pirminė ir vienintelė objek­tyvi politinio veiksmo paskata, organiškai susijusi su keliais išves­tiniais deskriptyviniais principais. Tukidido aprašytas karas – nors „graikų pasauliui neregėto mąsto“ (1.1) – tebuvo lokali, vienalaikė ir atvira amžinos, globalios, iš politiškumo sampratos išaugančios problemos išraiška. Atėnietis tai puikiai suprato, o aprašyti į amžiny­bę nukreiptus principus (1.22) jį paskatino statiškos žmogaus prigim­ties ir gamtos dėsniams (physis) prilygstančio istorijos ciklo pojūtis.

Peloponeso karo istorija yra išsamus įrodymas, kad „baimė, nau­da ir puikybė“ (1.76) – tai trys vienas nuo kito neatsiejami žmogiš­kumo šešėliai, lemiantys politikos problemą be optimalių sprendinių. Tai ypač akivaizdu tarptautinėje politikoje. Pirminis polio siekis – saugumas (tapatintas su autonomija) logiškai įmanomas tik tuomet, kai, užuot valdomas, polis pats turi galią viešpatauti. Tautų galios nelygybė lemia natūralią silpnųjų opoziciją stipriesiems. Šie savo ruožtu mato būtinybę remtis savo stiprybe ir saugumo dėlei plėsti valdžios ribas. Romilly tai vadina „politikos dėsniu“, pateisinančiuimperializmą, o C. Orwin skambiai įvardija „Atėnų teze“15. Tukidi­das niekur neužsimena, kad saugumo (poreikio viešpatauti) proble­mos būtų galima išvengti. Priešingai, jis parodo, kad politikos dėsnis užprogramuoja kito – „psichologinio dėsnio“ – pranašystę: stiprieji yra savo galios ir sėkmės įkaitai (3.39, 4.17–18, 4.65), o jų išmintį ir apdairumą užgožia pragaištinga prigimtinė puikybė. Žmonės – ypač minioje – pasiduoda hybris (3.45). Todėl ilgainiui, kaip rodo atėnie­čių tragedija Sicilijoje (7 kn.), tiek „demosteniški“, tiek dori „nikia­siški“ valstybininkai tampa savo klaidų aukomis.

Politikos dėsnis lemia neišvengiamus galios susidūrimus, psi­chologinis dėsnis – nenuspėjamus ir pragaištingus padarinius. Kas svarbiausia, Tukididas niekur nepaaiškina, kokiu mastu ir kada ga­lios sklaida yra protinga ir pateisinama, o kada ribos peržengiamos ir „suklystama“. Atėnų strategas leidžia suprasti, kad racionalaus atsakymo nėra. Pavyzdžiui, net apdairusis Periklis, spręsdamas dėl Atėnų paramos Korčyrai, jau numatė Sicilijos ekspediciją (1 ir 2 kn.). Vėliau aiškėja, kaip klostosi šie planai (6 kn.) ir kokios tragiškos to pasekmės (7 kn.), tačiau visai neužsimenama, kur (ir ar) atėniečiai padarė strateginę klaidą. Leidžiama suprasti, kad aiškios ribos tarp protingo sprendimo ir klaidos gali apskritai nebūti.

Visą straipsnį skaitykite žurnale Politologija [2012 / 1]