Ką daryti darbdaviams, kai niekas nebenori dirbti? [Verslo klasė, 2022]

Nenoriu dirbti už skatikus. Nenoriu dirbti bet ko. Nenoriu dirbti bet kam. Aš apskritai nenoriu dirbti. Tai – ne asmeninė išpažintis. Tai – keturios mąstymo raidos stadijos, istoriškai apibendrinančios visą darbuotojų santykio su darbdaviais evoliuciją nuo pat tų laikų, kai buvo panaikinta vergovė. Šis tekstas – apie paskutinę, pačią įdomiausią evoliucijos stotelę. Stotelę, kurioje emancipuotam žmogui darbas klasikine šio žodžio prasme jau nėra nei įdomus, nei labai būtinas. Ir kurioje darbdaviai, siekiantys išlaikyti komandą bei pritraukti talentus, vis dažniau pasižiūri į veidrodį ir griebiasi makiažo, o tiksliau – „darbdavio įvaizdžio formavimo“.

Gyvensim taip, kaip norim

Santykiai – taip pat ir tarp darbdavio bei darbuotojo – pasižymi savybe, kuri jiems leidžia tęstis ir tada, kai jausmai išblėsę. Inercija. Bet ji nėra visagalė. Anksčiau ar vėliau atsitinka įvykis X, kuris verčia pabusti ir grįžti prie nepatogių klausimų. Pasauliniu mastu tokiu įvykiu tapo Covid.

Tai, kas vyksta darbo rinkoje pokovidiniu laikotarpiu, JAV pavadinta „didžiuoju darbuotojų kraustymųsi“. Darbingi žmonės, ypač mileniumai, atsisako tęsti iš pirmo žvilgsnio sėkmingas karjeras ir projektuoja alternatyvius gyvenimo modelius, kad kasdienybėje patirtų daugiau gerų emocijų ir prasmės jausmo. Apklausų duomenimis („The Harris Poll“), net 70 proc. respondentų pripažino supratę, jog iki šiol jie arba patys vadovavosi, arba buvo maitinami klaidinančiais pažadais apie tai, ko reikia sėkmingam gyvenimui. Šiandien jie planuoja atsigriebti visų pirma iš naujo įvertindami santykius su darbdaviu ir ieškodami būdų išsivaduoti. Išsivaduoti net tais atvejais, kai tai reiškia didesnio finansinio uždarbio atsisakymą. Darbas? Tik su savimi!

Tektoniniai virpesiai darbo rinkoje nėra nei artėjančios mileniumų viduramžio krizės simptomai, nei tolimos Amerikos „prasimanymai“. Užtenka atsigręžti į jaunąsias kartas Lietuvoje, kad suvoktume: cunamis į mūsų darbo rinką tik ateina.

Y karta (įskaitant šių eilučių autorius) dar kažkiek mena lietuviškus „laukinius vakarus“, kada mūsų tėvai mokėsi gyventi laisvoje rinkoje ir auginti vaikus deficito sąlygomis. Daugelis patys spėjome išmėginti, ką reiškia darbas už skatikus arba darbas, kuriame savo laiką išmainai į kiek didesnę mėnesinę algą (ir beprasmybę). Mums augant „gyvenimo dizaino“ disciplinų Lietuvoje dar niekas nedėstė, todėl praregėję mileniumai tik šiandien, ypač paskatinti Covido ar kitų išorinių sukrėtimų, turi progą atsibusti, iš naujo pervertinti savo „sėkmingas karjeras“ ir rimčiau pamąstyti apie pokyčius.

O jaunesnioji Z karta garsiai juokiasi. Ne iš posūkių, o iš to, kodėl tų posūkių taip mažai ir kodėl Lietuvos mileniumai taip nuobodžiai, beveik kaip ir jų tėvai, aria savo vagą. Jei pastarieji, sumokėję mėnesines paskolų įmokas, sekmadienio vakarais susimąsto „ieškoti savęs“, Z karta iš savo akiračio be gailesčio eliminuoja viską (įskaitant ir darbdavius), kas prie šių savęs ieškojimų neprisideda.

„Mano gyvenimo tikslas yra dirbti su savimi“, – teigia gabi ir išsilavinusi 22 m. amžiaus mergina. Po studijų ji metus laiko praleido dirbdama barmene Naujojoje Zelandijoje, po to grįžo į Lietuvą ir pasinėrė į ugdomąsias sesijas su psichoterapeute, o namuose ragauja psichodelinius grybus, kad patirtų transcendenciją ir dar geriau save pažintų. Tai – ne šaržas, o ryškesnis archetipinis pavyzdys to, ko gyvenime – ir darbo rinkoje – labiausiai ieško ateinanti karta. Darbdavių, kurie nesirengia jaunam žmogui padėti spręsti savo tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimų, ilgainiui negelbės „darbdavio įvaizdžio“ figos lapelis.

Kur dirbu = kas aš esu

Šio straipsnio tęsinį bei kitus verslo komunikacijos tekstus rasite Black Florence svetainėje. Spauskite čia ir skaitykite toliau.